smailakulnis

smailakul̃nis sm. (2) euf. velnias: Paryčiu pamatė, kad asla lyg numaigyta – mat ne vyrų, bet smailakulnių būta Ss. Ar ir tavęs nesuvolios smailakulnis kaip ana Tauckų Ašb. Smailakulniai nuo savo ponaičio gavo ženklą, kad mestų tą akmenį SI150. | keik.: O tu, smailakul̃ni, ko čia smaksai?! Alk. ^ Kiba smailakulnis čia tave nešioja! Al.